www.birdlife.lt


www.gamtosklase.lt






Prenumerata


El. paštas:

Užsisakykite naujienas
tiesiai į savo el. paštą


Lūšis - ES Buveinių direktyvos saugoma rūšis

Dr. Petras Bluzma

Lūšis (Lynx lynx) priklauso plėšriųjų žvėrių (Carnivora) būriui, katinių (Felidae) šeimai, mažųjų kačių (Felis) genčiai, kurioje išskiriama apie 30 rūšių. Lūšis paplitusi Eurazijos ir Siaurės Amerikos žemynuose. Kadaise šio žvėries paplitimas bemaž sutapo su miškų ir miškastepių zonomis. Tačiau dėl medžioklės, miškų kirtimo ir kitokios žmonių veiklos lūšys palaipsniui išnyko miškastepėse, o vėliau - ir didesnėje miškų zonos dalyje. Iki mūsų dienų daugiau jų išliko šiaurinėse šios zonos srityse ir kalnuose. Europoje lūšis priskiriama prie stambiųjų plėšrūnų. Suaugę žvėrys sveria vidutiniškai 23 kilogramus, o kai kurie individai - iki 38 kilogramų. Lyginant su kitais mūsų krašto plėšriais žvėrimis, lūšis pasižymi trumpu kaklu, gana didele beveik apvalia galva, trumpu kresnu liemeniu ir ilgomis tvirtomis kojomis. Snukis bukas su tvirtais žandais. Ilgokų ausų viršūnėse styri juodų plaukų šepetėliai (iki 5 centimetrų), o galvos šonuose - ilgų plaukų žandenos. Kailis ant nugaros ir šonų pilkšvas arba rusvas su įvairaus didumo tamsiai rudomis arba juosvomis dėmėmis, o kūno apačia šviesi ir be dėmių. Uodega trumpa, buka, o jos galas nuspalvintas juodai.
Lūšis sunkiau negu kiti plėšrūnai perneša trikdymą ir žmonių kaimynystę, todėl apsigyvena nuošaliose, retai lankomose vietose, kur patogu slapstytis. Tam dažniausiai pasirenka pribręstančius ar brandžius mišraus spygliuočių — lapuočių miško medynus su išvirtusiais medžiais, tankiu pomiškiu ir traku. Medžioja grobį tykodama prie žvėrių takų arba sėlindama prie atviresnėse vietose (atželiančiose kirtavietėse, miško laukymėse, pamiškėse) besiganančių stirnų bei kiškių. Aktyviausios tamsiu paros metu, bet stingant maisto žiemą kartais medžioja ir dieną. Lūšys yra sėslios ir beveik ištisus metus laikosi pavieniui (neskaitant patelių su jaunikliais iki vienerių metų amžiaus), susieidamos į poras ar mažas grupes tik per rują. Kitu metų laiku ir patinai ir patelės laikosi savo individualiose teritorijose, kurias sistemingai apeina ir pažymi kvapiu liaukų sekretu, šlapimu, ekskrementais, o taip pat vizualiomis žymėmis, nudraskydami nagais medžių žievę, nukapstydami miško paklotę. Patinų individualios teritorijos dalinai persidengia ir yra didesnes negu patelių teritorijos, kurios visai nepersidengia arba persidengia nedaug. Lūšių individualios teritorijos yra labai didelės (nuo 2-3 tūkstančių hektarų iki keliolikos ar net keliasdešimties tūkstančių hektarų). Jų dydis priklauso nuo populiacijos tankio, nuo mitybos ir slapstymosi sąlygų bei nuo individų socialinio rango.
Lūšių nėštumas trunka apie 70 dienų. Jam baigiantis patelė nuošalioje vietoje (dažniausiai po išvarta ar po medžio šaknimis) įsirengia guolį, kuriame gegužės mėnesį atveda jauniklius (dažniausiai 2-3). Jie žindomi beveik 3 mėnesius, tačiau po mėnesio jau pradeda išeiti iš guolio, būdami 2 mėnesių amžiaus - po truputį ėsi atneštą maistą, o nuo 3 mėnesių amžiaus - vaikščioti kartu su patele. Manoma, kad patinas jauniklių auginime nedalyvauja, todėl patelei išėjus į medžioklę, jauniklius gali užpulti įvairūs kiti plėšrūnai. Jaunikliai laikosi su patele iki rujos, o jai likus bergždžiai, būna su ja ir ilgesnį laiką. Lytinę brandą jaunikliai pasiekia antrais gyvenimo metais, bet dėl konkurencijos dauguma patinų dalyvauja rujoje tik trečiais gyvenimo metais.
Laisvėje lūšys išgyvena iki 17 metų amžiaus. Lenkijoje lūšių populiacijoje lyčių santykis yra artimas 1:1. Suaugę patinai joje sudaro 29%, patelės - 23%, 1-2 metų amžiaus jauni žvėrys - 13%, jaunikliai iki 1 metų - 35%. Lūšių mirtingumas ištirtas nepakankamai. Autoriaus atliktos anketinės apklausos duomenimis nemažai lūšių sumedžiojamos brakonieriaujant. Bet daugiausia jų žūna patekę į kitiems žvėrims paspęstas kilpas. Žinoma taip pat, kad vilkai yra lūšims ne tik mitybos konkurentai, bet kartais ir papjauna jas. Manoma, kad lūšių jaunikliams gali būti pavojingos net lapės, o suaugę lūšys gali žūti ir dėl sužeidimų, gautų medžiojant stambų grobį. Be to, lūšys serga įvairiomis parazitinėmis ir infekcinėmis ligomis, nors jų mirtingumas dėl šių priežasčių taip pat nežinomas. Ypač didelis yra jauniklių mirtingumas - iki brandos amžiaus išgyvena mažiau kaip pusė jauniklių. Amžių bėgyje dėl persekiojimo, trikdymo, miškų iškirtimo, daugumoje Europos šalių, lūšys visai išnyko, o ištisinis šio žvėries arealas suskilo į daugelį izoliuotų dalių. Lietuva taip pat atsidūrė piečiau ištisinio lūšies arealo ribų.
Ypač kritiška lūšių būklė Vakarų ir Vidurio Europoje buvo apie 20 amžiaus vidurį. Vėliau, pagerėjus jų apsaugai ir pradėjus lūšis reintrodukuoti, kai kuriose vietose (Skandinavijos pusiasalyje, Alpių ir Balkanų kalnuose) šie žvėrys kiek pagausėjo. Bet kitose vietose, įskaitant Pabaltijo šalis, pastarajame dešimtmetyje lūšių skaičius gerokai sumažėjo. Iš viso Europoje (neskaitant Rusijos) dabar priskaičiuojama tik apie 7 tūkstančiai lūšių. Daugiausia jų (apie 90%) esama Šiaurinėje, Baltijos ir Karpatų populiacijose.
Lietuvoje lūšys tapo retos jau 19 amžiuje, o 20 amžiaus pirmoje pusėje kurį laiką jos, atrodo, buvo visai išnykusios. Nedaug jų buvo ir po II Pasaulinio karo, bet vėliau, pagerėjus žvėrių apsaugai ir mitybos sąlygoms bei sumažėjus vilkų, lūšių skaičius ėmė didėti. Daugiausia jų buvo 8-9 dešimtmečiais (apskaitos duomenimis - apie 150-200 žvėrių), kuomet lūšys buvo aptinkamos daugelyje didesnių girių ir net palyginti mažuose miškuose. Dar vėliau lūšių skaičius smarkiai sumažėjo ir dabar yra įvertinamas apie 70-90 žvėrių (1 pav.). Daugiausia jų esama Anykščių, Biržų, Joniškio, Jurbarko, Panevėžio, Rietavo, Rokiškio, Ukmergės miškų urėdijų miškuose. Pažymėtina, kad po karo šie žvėrys pirmiausia paplito rytiniuose rajonuose (Ažvinčių-Minčios, Labanoro-Baranavos, Rūdninkų, Gudų giriose), o iš ten toliau plito vakarų ir pietų kryptimis apsigyvendami Vidurio ir Vakarų Lietuvos miškuose. Dar vėliau pietrytiniuose rajonuose šie žvėrys beveik arba visai išnyko.
Pastaraisiais dešimtmečiais stebimo Lietuvos lūšių populiacijos sumažėjimo priežastys nežinomos. Galima tik spėti, kad jį daugiausia lėmė didelis žvėrių mirtingumas ir labai išaugęs jų trikdymas. Lūšių vislumas yra gana mažas, todėl jų skaičiaus augimas esant palankioms sąlygoms būna lėtesnis negu kitų plėšrūnų, o populiacijos sumažėjimą gali lemti netgi nedidelis žvėrių mirtingumo padidėjimas.
Nors lūšių medžioklė mūsų krašte uždrausta nuo 1979 metų, neabejotina, kad šie žvėrys kartais sumedžiojami nelegaliai. Manytina, kad per du paskutinius dešimtmečius tokių atvejų padažnėjo ryšium su tuo, kad labai pagausėjo medžiotojų, daugelis jų įsigijo graižtvuotus šautuvus, medžioklinius šunis, dažnai medžiojama pavieniui, o medžioklė tykojant tapo populiari ne tik vasarą, bet ir kitais metų laikais. 2006 metais autoriaus atliktos anketinės apklausos duomenimis per minėtą laikotarpį iš viso užregistruota virš trisdešimties lūšių žuvimo atvejų, iš kurių pusė buvo susijusi su nelegalia medžiokle ir trečdalis - su lūšių žuvimu patekus į paspęstas kilpas.
Svarbiausiomis lūšių trikdymo priežastimis beveik pusė respondentų nurodė miško kirtimą, vykstantį ištisus metus ir vykdomu vienu laiku daugelyje miško vietų. Kitomis svarbiomis padidėjusio trikdymo priežastimis buvo nurodytas žmonių lankymasis miškuose uogaujant, grybaujant, poilsiaujant, o taip pat dažnos medžioklės, ypač medžioklės su varovais ir (arba) su šunimis. Suprantama, kad be aukščiau išvardintų priežasčių nepatenkinamą lūšių populiacijos būklę Lietuvoje lemia ir kitos priežastys, kaip miškų suskaidymas į daugybę mažų masyvų ir jų tarpusavio izoliacija, lūšių slapstymuisi, veisimuisi ir jauniklių auginimui tinkamų vietų trūkumas, nepakankamai geros kai kuriuose miškuose mitybos sąlygos, mitybos konkurentų ar pavojingų lūšių jaunikliams kitų plėšrių žvėrių bei valkataujančių šunų gausumas, žvėrių apsikrėtimas infekcinėmis ir parazitinėmis ligomis.
Lūšių apsauga Lietuvoje susirūpinta jau seniai. Beveik trisdešimt metų jų medžioklė yra draudžiama, o 2000 metais lūšis įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą. Šių žvėrių apsauga yra įtvirtinta daugelyje nacionalinių teisės aktų (Medžioklės įstatyme, Laukinės gyvūnijos įstatyme, Saugomų gyvūnų, augalų, grybų rūšių ir bendrijų įstatyme, Saugomų teritorijų įstatyme, Miškų įstatyme ir kt.), tačiau vien to neužtenka šių žvėrių populiacijos būklei pagerinti.
Lūšis įrašyta į Tarptautinę Raudonąją knygą, o jos apsaugą įteisinta ir apsaugos priemones bei būdus nustato tokie tarptautiniai susitarimai, kaip Berno, Rio de Žaneiro, Vašingtono konvencijos. Tačiau Europoje svarbiausias lūšių apsaugai dokumentas yra taip vadinama Buveinių direktyva, kurioje lūšis įrašyta į II ir IV priedus, kaip europinės svarbos rūšis, kuriai būtina griežta apsauga ir specialios apsaugos teritorijos. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, šio dokumento nuostatos tapo privalomos ir mūsų šaliai. Įgyvendinant Buveinių direktyvos reikalavimus, 2001-2002 metais buvo vykdomi tyrimai parenkant specialias lūšių apsaugos teritorijas, kurios ateityje taps Europos saugomų teritorijų tinklo vadinamo "Natura - 2000" dalimi. Atrenkant teritorijas buvo žiūrima, kad jos apimtų tankiausiai ir pastoviausiai lūšių gyvenamus miškus, kad juose būtų tinkamos sąlygos lūšių gyvenimui ir jų apsaugai, kad parinkti miškai būtų pakankamai dideli arba susieti "ekologiniais koridoriais" ir būtų palankūs šių žvėrių plitimui bei individų mainams, kad parinktose teritorijose būtų didesnė pusė visos jų populiacijos Lietuvoje. Tuo tikslu buvo analizuojami 1970-2000 metų lūšių apskaitų duomenys, įvertinant jų buvimo trukmę, žvėrių gausumą bei jų skaičiaus pokyčius atskiruose administraciniuose rajonuose. Be to, buvo panaudoti autoriaus atliktų tyrimų duomenys apie lūšių paplitimą, gausumą bei skaičiaus pokytį Lietuvos miškuose 1991-1995 metų laikotarpiu. Įvertinus tyrimų rezultatus, lūšių apsaugai preliminariai buvo parinktos 6 teritorijos (Biržų, Karšuvos, Šimonių ir Žalioji girios, kai kurie netoli Rietavo ir Rokiškio rajone esantys miškai), kuriose 1995 metais registruotos 56 lūšys, t.y. apie 60% viso šių žvėrių skaičiaus Lietuvoje. Vėliau Aplinkos ministerijoje svarstant šių teritorijų tinkamumą, jų sąrašas buvo papildytas dviem naujomis teritorijomis (Taujėnų-Užulėnio miškais ir Žemaitijos nacionalinio parko miškais). Be to, iš teritorijų sąrašo buvo išbraukti Rokiškio miškai. Pakoreguotas teritorijų sąrašas, susidedantis iš septynių teritorijų (bendras plotas 180,4 tūkst. ha), buvo patvirtintas 2005 m. birželio 15d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-3 02 ir pateiktas Europos Komisijai tolimesniam svarstymui (2 pav.). Į lūšių apsaugos teritorijas nepateko Pietryčių Lietuvos rajonų (Ignalinos, Šalčininkų, Švenčionių, Varėnos) miškai, kuriuose 8-9 dešimtmečiais šie žvėrys nuolatos gyveno ir buvo palyginti gausūs. Tačiau, paskutiniajame 20 amžiaus dešimtmetyje lūšys juose dėl nežinomų priežasčių beveik arba visai išnyko. 
Lūšių apsaugą parinktose teritorijose nustato LR Vyriausybės 2004 metais patvirtinti šių teritorijų nuostatai. Juose numatytas teritorijų zonavimas ir nustatyti kai kurie žmonių lankymosi, miško kirtimo bei medžioklės apribojimai, kitokios lūšių apsaugos priemonės. Šioms teritorijoms taip pat gali būti ruošiamos individualios lūšių apsaugos programos bei vykdomas lūšių monitoringas, kurio duomenys reikalingi šių žvėrių populiacijos būklei bei apsaugos priemonių efektyvumui įvertinti. 2006 metais parengta bendra visai Lietuvai lūšių apsaugos programa bei veiksmų planas, apie kurį plačiau buvo rašyta šio žurnalo 3 numeryje. Reikia tikėtis, kad numatytos lūšių apsaugos priemonės bus sėkmingai įgyvendintos ir padės išsaugoti mūsų krašte šį retą ir labai įdomų žvėrį.

1 pav. Lūšių skaičius (vnt.) Lietuvoje 1950-2002 metais pagal žvėrių apskaitos duomenis.


 

2 pav. Specialių lūšių apsaugos teritorijų išsidėstymas Lietuvoje.


Dr. P. Bluzma
Tel. 8 685 14644
EI. paštas - bluzma@ekoi.lt
Vilnius, 2006-11-24


Rėmėjai

Europos Sąjunga
Europos Sąjunga
Lietuvos ornitologų draugija
Lietuvos ornitologų draugija

© Lietuvos Ornitologų Draugija
Naugarduko 47-3, LT-03208 Vilnius.
Tel./Fax: 8 5 213 04 98. lod@birdlife.lt





Sprendimas: IVC




SiteSupra Trial Version
refresh delayed for 3 seconds